ARCHITEKTĖ OLGA VOIŠNIS MENO MUGĖJE KURIA GALERIJŲ LABIRINTĄ

Architektės Olgos Voišnis gyvenimas tarsi pasidalijęs į dvi šalis – vieni namai yra Vilniuje, kur įsikūrusi jos kompanija „Very good architecture company“, kiti – Švedijoje, kur ji dėstytojauja Lundo miesto universitete. Be to, kad abejose šalyse ji kuria architektūros projektus, Lietuvon kasmet grįžta įrengti erdvę, kurioje susiburia šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ dalyviai. „Parodų architektūra yra unikali, turi sugalvoti foną, kuris labiausiai atskleidžia meno kūrinius“, – sako Oga Voišnis. 

Meno mugės architektas visada tarsi lieka nuošalyje, juk svarbiausias asmuo joje – menininkas.

Ketvirtus metus kuriu šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ architektūrą ir žinau, kaip svarbu architektui šiek tiek atsitraukti ir sukurti tokią parodos architektūrą, kuri neužgožtų meno kūrinių. Ne tik neužgožtų, bet juos pabrėžtų, sukurtų tinkamą aplinką jiems atsiskleisti. Štai kodėl parodos architektūra lieka antroje eilėje, o aš kasmet išsikeliu sau užduotį pasiūlyti kažką naujo, nesikartoti, sugalvoti naują struktūrą, kad jau vienuoliktą kartą į mugę atėjęs žmogus pajustų pasikeitusią atmosferą.

Nuo ko prasideda jūsų kūryba?

Rasti konceptualų atsakymą į šį klausimą – sudėtinga. Aš turbūt labiausiai galvoju apie vizualinius ryšius tarp galerijų, apie ryšį tarp meno kūrinio ir jo pažiūrėti atėjusio žmogaus. Man rūpi, kad stovėdamas viename kampe, jis matytų labai toli esančias galerijas, kad per plyšį pamatytų kažką, kas patrauktų jo akį. Noriu sukurti tarsi meno labirintą, turintį ne vieną įėjimą ir ne vieną išėjimą. Man atrodo žavu, kai  žmonės per parodą keliauja ne vienas paskui kitą, o išsivaikšto po skirtingus išėjimus ir įėjimus ir šitaip atranda savo unikalų kelią, savo unikalų pažintinį taką per parodą. Ir labai svarbu, kad tame take mugės lankytojas jaustųsi gerai.

Jūsų architektūriniai meno mugės sprendimai būna netikėti. Toje pačioje erdvėje susijungia ir ultramodernus požiūris ir visiška klasika. Ar turite užtektinai laisvės, kurdama čia meno aplinką?

Mes daug kalbamės su galerijų įkūrėjais ir menininkais. Stengiuosi visus išklausyti, bet tuo pačiu išlaikyti savo architektūrinę viziją. Ir visada primenu, kad mugė – ne vienos galerijos paroda, taigi turime laikytis vieningos kompozicijos.

Mugės rėmėjai taip pat formuluoja savo užduotis. Ir čia fantazijos reikia dar daugiau, – nėra taip paprasta kasdieninį, mums įprastą produktą paversti artimą meno kūriniui. Praėjusiais metais, štai, turėjome kavos aparatus. Jų dizainas – visiškai ufonautiškas, tačiau, kaip juos eksponuoti, kad parodos stendas netaptų elektrotechnikos parduotuvės lentyna? Pavertėme juos baltais maketais, – atrodė žaviai.

Per keletą dienų pastatome didžiulį „ArtVilnius“ miestą. Statybai naudojame tarpusavyje susijungiančias konstrukcijas. Tai šiek tiek primena žaidimą lego kaladėlėmis.

Olga, ar labai šis darbas skiriasi nuo jums įprastų darbų architektūros kompanijoje?

Ypatingai. Tai – visiškai skirtingas, tačiau labai įdomus darbas. Kasdienybėje kuriame individualių namų ir butų interjerus.

Švedijoje, Stokholmo karališkajame universitete baigėte architektūros magistro studijas. Jau keletą metų su vyru Gediminu Kirdeikiu dėstote architektūrą Lundo universitete. Kaip suderinate gyvenimą ten ir čia, Lietuvoje? 

Švedijoje dėstome ir gyvename ketvirti metai. Mano vyras Gediminas paskaitų turi daugiau, aš esu asistuojanti lektorė. Architektūros darbus dirbame ir ten ir čia, galima sakyti, kad mūsų komanda pasidalinusi per pusę. Karantinas, tiesa, viską gerokai apsunkino, juokiamės, kad perėjome į kitą, sudėtingesnį, žaidimo lygį.

Lietuvoje vis dar daug kalbama apie skandinavišką architektūros stilių. Švedijoje jame tarsi gyvenate.

Švedai ir norvegai yra tradicinės architektūros šalininkai, daug metų naudojantys įprastas medžiagas – medį ir betoną. Danai – kur kas drąsesni ir modernesni, artėjantys labiau prie vokiečių ir austrų architektūros. Man atrodo, kad lietuviai jau irgi pajudėję iš skandinaviškos bangos, šis stilius mūsų gyvenimo būdui gal kiek per šaltas. Mėgstu sakyti, kad nėra blogo architektūros stiliaus, viską galima padaryti gražiai ir skoningai.

Architektai kuria namus, tačiau juose gyvena žmonės. Kai išlaviruoti tarp architekto išmonės ir funkcionalumo?

Klausiate, kaip nesukurti tokio interjero, kuris dings jau kitą dieną po fotosesijos ir liks tik nuotraukose? Normalu, kad ateidamas į savo naujus namus žmogus atsineša daiktų, tikriausiai apie tai ir turime galvoti, kurdami žmogui namus.

Labai gali būti, kad karantinas pakoreguos netgi architektūros sprendimus. O gal jau tai jaučiate?

Pastaruoju metu gana dažnai kuriame namus trisdešimtmečiams-keturiasdešimtmečiams. Daugelis jų dirba tarptautinėse įmonėse arba turi savo verslą ir neturi biuro. Namų funkcija pradeda kisti – juose turime integruoti darbo vietas. Be to, aiškiai justi, kad žmonės pradeda namams ieškoti vietų su nuosavu kiemu ar bent keletu arų žemės. Jei prireiktų ir vėl užsidaryti, čia jie galėtų jaustis daug geriau nei daugiaaukščiame name, kuriame net nėra balkonų.

Meno mugės „ArtVilnius“ rengėjai sako pastebėję, kad kiekvienais metais yra nuperkama vis daugiau meno kūrinių. Ar tą pačią tendenciją stebite ir architektūroje?

Man labai patiktų, kad meno kūrinių būtų kiekvienuose namuose. Švedijoje nesu mačiusi namų, kuriuose nebūtų bent dešimties paveikslų. Nebūtinai jie visi yra labai aukštos meninės vertės, tačiau tas polinkis gyventi su menu labai žavi. Lietuvoje žmonės jau irgi pradeda tai suprasti, vis daugiau klausia, prašo padėti jų namams parinkti tinkamą meno kūrinį.

11-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’20“ vyks spalio 2-4 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

„ArtVilnius’20” finansuoja –  Lietuvos kultūros taryba, globoja –  Vilniaus miesto savivaldybė, mecenatas –  advokatų kontora „Cobalt”.