IEVA PRUDNIKOVAITĖ IR MODESTAS PITRĖNAS NEGALĖTŲ GYVENTI NAMUOSE BE MENO KŪRINIŲ

„Namuose vis mažiau lieka vietos, kur nebūtų meno kūrinių. Jie – tarsi narkotikas“, – sako dirigentas Modestas Pitrėnas ir priduria, kad menas gimdo meną. Jo ir dainininkės Ievos Prudnikovaitės namuose po šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ dažnai atsiranda naujas tapybos darbas. Į mugę Modestą ir Ievą vilioja vidinis meno poreikis, koncentruota geriausių šalies menininkų lokacija ir naujausios meno tendencijos.

Modestai, Ieva, kaip jums vaizduojamasis menas siejasi su muzika, su tuo, ką darote jūs? 

Modestas: Visų pirma, neskirstau meno į žanrus, porūšius ir rūšis. Stengiuosi ir kokybiškai jo negraduoti – dėl meno subjektyvumo ir mano suvokimo ribų. Pastebėjau, vertintojais ir teisėjais dažnai tampa neišmanėliai bei menkystos. Todėl bent jau man būtina atsitraukti ir suprasti, ką jaučiu, o ne ką girdžiu ar matau. Rezonansas mano santykyje su meno kūriniu yra svarbiausia, esminė  kategorija.

Ieva: Kiekvienam – savas kelias… Gal ir būtų galima ieškoti sąsajų (ir jų atrasti) tarp mūsų profesijų ir vaizduojamojo meno, tačiau tai būtų daugiau teoriniai išvedžiojimai. Taip, opera yra įvairių žanrų samplaika, tačiau ji ir sintetinis žanras. Mane visada labiau žavėjo grynosios meno formos.

Ar kada patys mėginote tapyti?

Ieva: Manau, nė vienas žmogus neišsuks uodegos prisipažindamas, kad nemėgino. Na, bent jau vaikystėje. Aš esu absoliuti maksimalistė, todėl negaliu imtis to, kam neturiu talento ar elementarių techninių žinių.

Meno kūriniai kartais veikia itin stipriai, palieka žymę visam gyvenimui. Galbūt egzistuoja tokie, kurie jus įkvėpė? 

Modestas:  Nuolat. Kasdien. Juk tokia ir yra svarbiausia meno kūrinio funkcija – įkvėpti. Norėdamas įkvėpti kitus, aš pats ieškau įkvėpimo, kontekstų, patirčių.

Ieva: Dažnesni ar retesni įkvėpimai, labai priklauso nuo asmenybės kaitos. Kai buvau paauglė, muziejuose pirmiausia bėgdavau ieškoti impresionistų darbų. Turiu prisipažinti, kad pirmąjį  sukrėtimą priešais meno kūrinį patyriau žiūrėdama į Šarūno Saukos paveikslą „Laiptai“. Vėliau, kai mano pasaulėjautoje radosi vis daugiau sarkazmo, pajutau trauką  tamsiesiems meno kūriniams. Vienas iš mano favoritų – Egonas Schiele.

Ar dažnai lankote parodas, galerijas? 

Ieva: Stengiuosi užsukti į galerijas, aplankyti naujas ekspozicijas muziejuose. Keliaudama norėčiau dažniau tą daryti.

Modestas: Po parodas keliaudavau studijų metais, tuomet aiškinausi, kas man patinka. Į galerijas ir dramteatrį varydavau dažniau nei į operą. Dabar – vis rečiau ir rečiau.

Ar įsivaizduojate savo namus be meno kūrinių? 

Modestas: Esu truputį prie meno  ir fantazija nesiskundžiu, todėl įsivaizduoti galiu bet ką! Bet kaip gyventi tokiuose namuose – nelabai.

Ieva: Jokiais būdais! Namuose gali nebūti baldų, buitinės technikos, tačiau grožis yra būtinas. Ir nebūtinai tai turi būti brangūs objektai, ar žinomos pavardės. Tinka ir vaikų piešiniai. Svarbu jausti emocinį ir estetinį ryšį su meno kūriniu.

Savo kolekcijai renkatės menininką, ar kūrinį? Juk būna, pradžioje nustebina kūrinys, ir tik tada dairomės pavardės to, kas jį sukūrė.

Modestas: Dažniausiai taip ir būna – prakalbina darbas. Kartais, pamatęs garsesnę pavardę, sustoju ir bandau užmegzti kontaktą. Jei nepavyksta, ramia dūšia nueinu tolyn.

Ieva: O kartais kūrinį tenka prisijaukinti. Kai bent šiek tiek atpažįsti dailininkų braižą, gali numanyti, kurio darbai rezonuos su tavo estetiniais poreikiais.

Jei būtų galimybė turėti savo namuose kokio tik nori menininko paveikslą, kas tai būtų?

Modestas: Tikrai būtų! Bet apie plačiau pasakys Ieva.

Ieva: Nepasakysiu plačiau (juokiasi). Modestas žino, kad tai – visai įgyvendinama svajonė. Dabar laukiu jo veiksmų…

Kokių dailininkų kūriniai jau yra apsigyvenę jūsų namuose? Gal yra darbas, perduodamas iš kartos į kartą?

Modestas: Tokių reliktinių darbų tikrai bus. Tikiu, kad dukros, augusios tarp paveikslų, įgys egzistencinį poreikį juos matyti ir savo namuose. Paveikslai namuose – gana asmeniška tema… Ypač, kai visuomenė pilna sąmokslininkų ir įvairaus plauko agresyvių žmonių.

Ieva: Kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina, tačiau esame susidūrę su agresija, kuri buvo nukreipta į paveikslą, esantį mūsų namuose, ir tuo pačiu į mus, asmeniškai. Puikiai suprantu, kad nereikia kreipti dėmesio į primityvius kvailius, tačiau ir duoti peno jiems toliau tarpti – nesinori… Turime meno kūrinių, tarp kurių mums gera būti. Ir tai – išskirtinai lietuvių menininkų darbai.

Ar turite savo mėgstamą meno kryptį? 

Modestas: Man patinka modernioji, bet – nebūtinai šiuolaikinė – dailė, muzika. XX amžius – tai epocha, kurios estetikoje subrendau ir kurią jaučiu labiausiai. Postklasikos, postromantikos estetika mano skoniui artimiausia. Ir vis dėlto, menas man – ne grožėjimosi objektas. Jis turi užkabinti, būtinai – provokuoti, jaudinti, gal net jaudinti.

Ieva: Man labiausiai artimas modernizmas. Taip pat, kaip ir Modestui, man svarbiau momentinis įspūdis, kurį sukelia meno kūrinys. Tai, ką jis tavyje sujudina.

„ArtVilnius’20” finansuoja –  Lietuvos kultūros taryba, globoja –  Vilniaus miesto savivaldybė, mecenatas –  advokatų kontora „Cobalt”.