KUNTSKAMERA ARTVILNIUS’16 PRISTATO MENTALINĮ AIKIDO PRIE TAURĖS VYNO

birželio 2, 2016 Pranas Gailius. Vienkiemio tapyba (Peinture du Hameau I). 1981, grunt. pop., aliejus, mišri technika, 56×76
Šiais metais galerija Kunstkamera šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius’16 pristato du tapytojus: Praną Gailių ir Liną Katiną.

Pranas Gailius – vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų, išaugęs Fernand Leger pamokose, muziejų salėse ir nuolat sūkuriuojančioje Paryžiaus dailės apsuptyje. Neatsitiktinai kultūrologas prof. A. Andrijauskas autorių išskiria kaip ypatingo jautrumo kūrėją, galintį konkuruoti su bet kuria pasauline meno figūra. Galerija pristato jo peizažų ciklą – „Pieva“.

Abstrahuotais vaizdiniais P. Gailiui antrina kitas tapytojas – Linas Katinas. Autorius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, gyvenantis ir kuriantis Lietuvoje. Inspiruotas peizažo motyvo tapytojas kuria apibendrintas, organiškas formas. Ir jei Prano Gailiaus peizažai mus nukelia į saulėtą Provansą, ir leidžia pajusti virpančio oro lengvumą, Lino Katino darbai žiūrovui atveria gelmę – miško tankmės gelmę, nakties ar kosmoso gelmę. Lino Katino ekspozicija – „Naktis“. Šių dviejų autorių kūrybos darbai bendroje ekspozicijoje, viena vertus, veikia kaip papildiniai, kita vertus, tai tarsi „tapybinis aikido“.

Linas Katinas. Iš triptiko 'Ten'. 2015, kart., akr., 100 x 60Linas Katinas. Iš triptiko ‘Ten’. 2015. Akrilas, kartonas. 100x60cm

„Mano gestinė tapyba nėra vien tik susijaudinimas, ūpas. Tai nėra ūpo dalykas. Tai yra kažko, kas jau yra, ekspresija. Kažko, kas duodasi atveriamas gestu, pavyzdžiui, veidas, kai nuo jo ranka nubrauki plaukus. Kad darbas būtų gyvas, reikia gesto ir greičio, su kuriuo tas gestas atliekamas, ir kurio dėka atsiranda prasmė.

Gestinė tapyba yra kaip tas rankos judesys, atmetant plaukus ir atidengiant veidą. Sėjėjo judesys: rankos pakėlimas su sėklomis, pirštų atlenkimas ir sėklų išbarstymas po dirvą. Tai toks reikšmingas rankos mostas, kurį galima prilyginti atsisveikinimo gestui, meldimosi, arba dar geriau – kunigo, kuris žegnoja bažnyčioje tikinčiuosius, gestui. Tai – tokio paties reikšmingumo gestai, su kuriuo ir aš dirbu. Ir tas gestas tarsi struktūruoja visą aplinką, suteikia jai peizažą ir architektoniką, karkasą, prasmę. 

Mano ranka, kai tapau gestiškai, panaši į tą kunigo ar sėjėjo gestą, o drauge tai yra statybininko gestas.” 
Pranas Gailius
„Tapyti yra baisu. Tapyba – šlykšti veikla. Bet tokia jau yra. Kurdamas aš niekuomet nesijaučiu labai laimingas. Čia kaip gėrimas. Nuo tapybos net pagirios būna. Žiaurios. Moralinės. Dvasinės. O sunkiausia dailininkui yra nuspręsti, kada reikia sustoti. Tai pati paslaptingiausia, net ir mistinė tapybos fazė, kai teptuką padedi ir pasakai „stop”.

Juoda spalva mane traukia. Dėl to labai pykdavo tėvas. Juk Lietuvoje juodo paveikslo ant sienos tikrai niekas nepasikabins. O aš nieko sau negaliu padaryti. Ateina laikas ir iš manęs lyg iš keptuvės blynai iškrinta keletas juodų paveikslų.”

Linas Katinas. Juodas angelas iš ciklo 'Ten'. 2015, fan., al., past., 152,3x114,5
Linas Katinas. Juodas angelas iš ciklo ‘Ten’. 2015, fan., al., past., 152,3×114,5

Linas Katinas

Kuo toliau, tuo daugiau bendrybių pastebiu tarp Prano Gailiaus ir Lino Katino.
Abu abstraktūs nuo pradžios iki galo ir be kompromisų.
Abu pradėjo nuo architektūros ir perėjo prie tapybos, bet abiejų darbuose svarbu architektonika, karkasas, kuris struktūruoja gesto jėgą.
Abu yra gestiški ir į savo paveikslus žiūri kaip į priešininkus, kuriuos galima įveikti tik savo smūgio jėgą sujungus su priešintis bandančio gimstančio vaizdo drobėje atgaline jėga.
Abu labai daug skaito ir pasaulinė poezija, literatūra įvairiai aidi jų tapyboje.
Abu dievina knygą: ne tik kaip turinio talpyklą, bet ir kaip fizinį materialų objektą. Tai atsikartoja jų darbuose.
Abu įpina raides, raštą į savo tapybinę kalbą, kuris pereina į hieroglifą, mistinį šifruotiną ženklą.
Abu dirba savo kūriniuose su erdve ir erdviškumu.
Abu muzikalūs, ir jų abstrakcijas, matyt, būtų galima išreikšti garsais.
Abu tapo gamtoje: Provansas suteikia saulę, šilumą ir gėlėm bei vabzdžiais nusėtą pievą; Labanoras dovanoja šešėlį, vėsą ir žvaigždėm nusagstytą mėnulio apšviestą naktį.

Simona Makselienė