KUNTSKAMERA ARTVILNIUS’17 PRISTATO TAPYTOJUS KRISTINĄ MAŽEIKAITĘ IR SERGEJŲ GRAČIOVĄ

Galerijos „Kunstkamera“ pristatoma Sergejaus Gračiovo (1922–1993) kolekcija demonstruoja nepaprastai jautrią tapytojo spalvinę klausą. Daugelis jo kūrinių sukurta plaukiojant tolimųjų reisų laivais, kuomet jūroje, kaip įgulos dailininkas, jis praleisdavo po kelis mėnesius. Kelionė Gračiovui buvo tai, kas leido atsiduoti gyvenimo tėkmei, palikti praeitį ir visa esybe išgyventi momento grožį. Judėjimas ir pauzė, kelias ir namai, kuomet kelyje ilgiesi ramybės ir atokvėpio, o jiems atėjus – tolimesnio judėjimo, tapo Gračiovo kūrybos leitmotyvais.

Neatsitiktinai autoriaus kūryboje, be fiksuojamų kelionių vaizdų, dominuoja marinos. Jūra – mėgstamiausias dailininko motyvas – traukia savo horizonto toliu ir nežinomybe. Kartu tai dramatiškas, nuolat kintantis motyvas, per kurį galima išreikšti vidinius neramumus. Tačiau šio motyvo realizacijoje ypatingai išryškėja Sergejaus Gračiovo požiūris į tapybą. Autorius atsiskleidžia, kaip ryškus Cezanne‘o tapybos tradicijos puoselėtojas, kur kiekvienas potėpis, paklūsta bendrai paveikslo sandarai. Jo darbų ekspresija slypi griežtoje paveikslo organizacijoje, kur nelieka vietos atsitiktiniams potėpiams. Tapytojas, garsėjęs savo disciplinuotumu, šį tvarkos pojūtį perkelia ir ant drobės. Pavyzdžiui, tapydamas dangų virš jūros (o juk dangus toks efemeriškas!), dailininkas įveda skirtingas potėpių kryptis, brėžia linijas. Taip debesys įgauna stabilią, tvirtą ir paveikią formą.

Kita vertus, dailininko kūrybos branda sutapo su ideologinio spaudimo menininkams laikotarpiu, todėl pasirinkdamas peizažo motyvą Sergejus Gračiovas galėjo išsaugoti kūrybinę laisvę. Jis išvengė socrealizmo spąstų, tiesa, to kaina buvo didelė – autorius buvo dalinai marginalizuotas ir nustumtas į meninio gyvenimo pakraštį.

Šiuo metu dailininko darbų yra Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje ir kt.

Kita galerijos „Kunstkamera“ autorė – jaunosios kartos tapytoja Kristina Mažeikaitė (g. 1987), 2015 m. baigusi tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, prof. Henriko Čerapo studijoje. Autorę galima atpažinti iš ekspresyvių, abstrahuotų drobių, kuriose organiškai dera spalva, forma ir gestinis potėpis.

Kristina nustebina žiūrovą visų pirma tuo, kokio dydžio formatus ji apvaldo. Būtent „apvaldo“, nes tokio dydžio formatas jau keliauja link tos ribos, kur baigiasi tapybinis formatas ir prasideda sieninis, freskinis, t. y. monumentalus. O monumentalisto ir tapytojo galvosena bei mentalitetas dažnai skiriasi. Monumentalistas šalia tapybinių kategorijų, dar turi mąstyti ir architektoninėmis kategorijomis. Ir, reikia pasakyti, kad šiuos du pradus Kristina meistriškai apjungia savo kūryboje: jos abstrakčios drobės yra ne tik labai tapybiškos, bet ir monumentaliai architektoniškos. Ji pateisina didelių formatų pasirinkimą, mat kartais nutinka, kad menininkas renkasi didelį formatą, tačiau elgiasi jame kaip mažame; tačiau tai – ne Kristinos atvejis.

Be to, K. Mažeikaitė – tapytoja-koloristė. Jai būdinga subtili klasikinių peizažistų spalvinė gama, kuri, suderinta su ekspresyviu potėpiu bei nemenku masteliu, kuria ištisą emocinių situacijų paletę. Paradoksalu, kad jos didelių formatų kūrybai yra būdingas subtilus kameriškumas, netgi intymumas, kylantis iš pasirinktų temų asmeniškumo (pvz., ciklas „Tylūs kambariai, vieniši namai“) ir konceptualaus požiūrio į abstrakčios tapybos plėtotę. Jos kūryba nėra klasikinės tapybos kartojimas, veikiau – drąsus tradicijos tęsinys. Na, o nutapytos drobės – tai erdvi teritorija vienišai ir mąsliai sielai klaidžioti.

Šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius’17 vyks 2017 m. birželio 8–11 dienomis  Litexpo parodų rūmuose (Laisvės pr. 5, Vilnius). Galerijos „Kunstkamera“ stendas 5–oje salėje, stendo nr. 5.06.