Autoportretas- košmaras Self-portrait. The Nightmare

Autoportrete – Košmare moters žvilgsnis neabejotinai gali būti perskaitytas kaip feministinėje teorijoje sutinkamo ‘(vyro) žvilgsnio’ (male gaze), svarbiausia moterų tapatybę ir reprezentaciją visuomenėje apibrėžiančio faktoriaus, atmetimas. Vietoj to, kad pasiduotų žiūrovo žvilgsnio klajonėm, kūrinys kontroliuoja, seka ir slepia už moters portreto atsirandančias prasmes. Pasimetęs stebėtojas vis aiškiau supranta savo fiziškumą uždaroje erdvėje. Taip šioje instaliacijoje materializuojasi idėja, kad kiekvienos akys priklauso kūnui.
Paroda Autoportretas – Košmaras sudaryta iš vienos instaliacijos, kuriančios vizualiai paveikią ir įtraukiančią žiūrovo patirtį. Šioje apskritoje ir uždaroje erdvėje prieš stebėtojo akis atsiveria dvidešimt keturi Kristinos Ališauskaitės autoportretai, tankiai iškabinti ant pilkos sienos. Erdvė yra apribota teatriškos užuolaidos, perkeliančios stebėtoją į veiksmo sceną, kurios centre – žiūrovo ir paveikslo figūrų pasikeitimas žvilgsniais. Raudonas taškas instaliacijos grindyse žiūrovams nurodo, iš kurios vietos jie turi patirti akistatą su autorės autoportretais. Autoportretas – Košmaras nėra tik Kristinos Ališauskaitės autoportretų paroda, tai – konceptuali instaliacija, kurioje kvestionuojamas moters figūros tapyboje komodifikavimas ir redukavimas pagal nuolat vojeristiškai stebinčio vyro žvilgsnio taisykles. Tai kūrinys apsvartantis, kaip mes žiūrime į meną, o ypač autoportretą.