Kur baigiasi jūra

Instaliacija susideda iš perdirbtos žuvies odos skulptūrų bei cukrinių objektų. Ji sukurta Reykjavike, Islandijoje. Kūriniui atlikti tyrinėjau Islandijos priešistorę ir tai, kas galėjo gyventi saloje prieš atvykstant pirmiesiems naujakuriams. Gal atrodytų keista tai tyrinėti Islandijoje, kurios įkūrimas pagal istorinius šaltinius prasidėjo 9 amžiuje ir kuri neturi priešistorės.

Tačiau neprisirišdama prie faktų, savaip interpretavau ir įsivaizdavau, kad šioje saloje atrado pačius seniausius žmonijos pėdsakus. Remdamasi hidrofeministės Astridos Neimanis mintimis, kuri skatina į mūsų kūnus žvelgti kaip iš vandenynų išlipusius vandens maišus, toks šuolis neatrodo totaliai neįmanomas. Įsivaizduoju akytus ir takius kūnus migruojant iš vienos žemyno dalies į kitą ar laisvai kertant jūras, vandenynus ir pasiekiant net atokiausias salas.

Man įdomu, kaip fikcija susipina su realybe ir sukuria kažką naujo. Galima pastebėti, kad šis derinys yra giliai įsišaknijęs Islandijos kultūroje, liaudies pasakose ir kt. Ieškojau sąsajų tarp faktų ir fikcijos, kurios padėtų man sukurti savo pačios tikrovę.
Mokiausi vieno iš seniausių islandų amatų – žuvies odos gamybos. Jos dirbinių rasta pirmosios gyvenvietės laikais. Drabužiams gaminti naudota žuvies oda: rasta batų, diržų, krepšių. Šiomis dienomis susidomėjimas žuvies oda grįžta, į šį procesą galima žvelgti, kaip žuvų pramonės šalutinių produktų perdirbimo būdą.

Kurdama instaliaciją laisvai rėmiausi vandens būtybių legenda (Lagarfljotsormurinn – vandens, ežero gyvatė). Tačiau skulptūra yra abstrakti ir atvira įvairioms interpretacijoms.

Kita kūrinio dalis – cukraus skulptūros. Jos visos yra išlietos iš lavos akmens atliejos. Mane domino medžiagos savybės, kaip cukrus, nuolat veikiamas išorinių veiksnių, tokių kaip temperatūra, drėgmė, nuolat keičiasi ir transformuojasi. Pradėjau kurti cukraus inkliuzus, kuriuose miglotai galima įžvelgti keistų jūros būtybių siluetus. Juose atsispindi žaismas tarp tikrovės ir fikcijos.