Mėnulio jūra

Kūrinys „Mėnulio jūra“ byloja būseną, veiksmą prilygstamą posakiui: „kaip Danguje taip ir ant Žemės…
Šv. Jono Apokalipsės knygoje vis minima Krikštolo, Stiklo arba Mėnulio Jūra: “Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros”. Ši jūra tarsi mūsų visų gelbėtoja. Jūra kurią galima pereiti, kuri išlaisvima mūsų sąmonę ir vaizduotę.

Pagal Oskaro Milašiaus paranašystę, dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas.”

Kartą tokią jūrą išvydau danguje, ji žėrėjo kaip krikštolas, o tas žėrėjimas sujungė Žemę su Dangumi. Vandenų medžiagiškumas ir bespalvė būsena, prilygo naujai pradžiai ir tyrumo būsenai. Kurios dažnai siekiame, trokštame ir įsivaizduojame.