„Atminties audeklas“

Instaliacija „Atminties audeklas“ yra nuoroda į tautos istorijos atmintį. „Atminties audeklo“ motyvas yra paimtas iš 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių žydėjimo metu. Tikėtina, 1940-ųjų birželį tokius pat pievų  vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Vaizdiniai, kurie pasilieka mūsų sąmonėse, kai išgyvename dramatiškiausias gyvenimo situacijas, nepalieka mūsų visą gyvenimą, o ir persiduoda iš kartos į kartą. Todėl šis romantiškas pievos motyvas pasirinktas tarsi atminties simbolis, gebantis atkurti prarastą mūsų tautos sąmonę.

Dvejus metus vykdytas tyrimas ir surinkta archyvinė medžiaga, t. y.  meilės laiškai, byloja apie skaudžias asmenines istorijas, papasakotas per širdies ir istorijos prizmę, kurios leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva žmogiškąja istorija. Ši instaliacija atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „Atminties uždangą“, palikdama pėdsaką apie meilę, ilgesį, tikėjimą ir tvirtybę. Apie tai kas dažnai lieka neišsakyta. Tai idėja apie kelionę mintimis, kurios pasiekia artimą žmogų, net ir be žodžių, padėdamos jam išlikti ir išgyventi. Toks universalus atminties kodas leidžia atkurti ir atstatyti žmogiškąją ateitį ir sąmoningą bandymą atsiminti, lyg tai būtų vienintelis sąžiningas būdas gyventi toliau.

„Šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos dėka gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Istoriją suvokiu kaip teatrą, kuriame yra siužetas, atlikėjai, vaidyba pereinanti į realybę, o uždanga yra ta paslaptis, kuri ir saugoma mūsų sąmonėje. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra ženkliai reikšmingiau, nei ją žinoti.“, – teigia  menininkė  M. Žaltauskaitė–Grašienė.