„Transkripcija“

Sterilioje architektūrinėje aplinkoje eksponuojamas grafinis elementas- ženklas yra sutinkamas spausdintinėje kalboje. Jo funkcija- perskaitytos literatūrinės dalies fiksacija, įžanga, paruošimas naujai temai. Taip pat jis reflektuoja skaitovą- žiūrovą, grąžina jį prie savosios “aš” situacijos, žadina iš to, ką galima pavadinti “literatūriniu užsnūdimu”.
Darbas „transkripcija“ bando monumentalizuoti šią tarptekstinę būseną. Čia žiūrovas tampa pagrindiniu veikėju. Jis tarsi žvelgia į veidrodį, tuo pačiu leidžia sau būti pačiame meno kūrinyje.
Kūrinys provokuoja žiūrovą simptominių teorijų kūrimui, apeliuoja į meno objekto ir žiūrovo santykį.
Darbas “transkripcija“ atspindi nepasitikėjimą literatūrinės kalbos ribotumu, kaip analoginės tikrovės kūrybos rezultatu. Pasąmoninės srities priekaištas ego racionalizuojančiam mechanizmui, kuriančiam retorines formas ir ieškančiam naratyvų, nusiraminimų istorijoje, materijoje ar intelekte.