Sraigės taurė

Prašau leiskite man pradėti nuo savo sąmonės gilumos aprašymo, kur laikas nukreipiamas atgal į išorę, o jo ciklai tampa amžina realybe…
Atsiminimai, kaip bangos, daužosi ant mano proto krantų, primindami man praeities akimirkas. Kartais jie švelniai šnibžda, lyg atsimintų džiaugsmą, o kartais jie kyla į didelius banguotus šūvius, atverdami skaudžius prisiminimus, kaip man akys susitraukia!
Pradėkime šventę pasauliu, kurį aš, irgi Sraigė, stebiu nuo upės dugno.
Tai pasaulis, kuriame daugelis gyvena skubėdami, besirūpindami tik savo asmeniniais interesais ir atstovaudami savo pareigas, o santykių šiltumas ir bendruomenės dvasia pradingo kaip ir tyras bangų šnibždėjimas, tolumoje.
Tai nebus ilgai. Bet kiek tai trunka.
Šiandien vėl atsitiko kasdienybės ritmas: nusiprausiau, besikaupiančius rūpesčius, kai pakliuvo į vonios kriauklę, nuplaukiau. Kiek per daug prisirakino, galiu tik pajuokauti apie tai. Tačiau, žinoma, juokas yra mano vienintelė priemonė.
Esu aš tik Sraigė, gyvenanti šaltame vandenyje, tarsi nepakeliamas sunkumas. Tačiau šiandien, kai prisiliesi prie kito buto, mano kasdienybės pasikartojimo nuobodumas būtent ir nukreipė mane į šį nesusipratimą.
Jis atrodo kaip daugelis iš mūsų— sukvailėjęs, patrauklus ir įsisuptas savo įvairiais rūpesčiais. Jo sraigtai yra lyg labirintas, kuriame, atrodė, jis pats nuklydo. Pasirodo, aš taip pat užsisiautėme tame labirinte, kurio gilumose giliau įsikūrusi maža paslaptis…
(…)
———
Sraigės taurės kūnas buvo tvirtas, bet elegantiškas, pagamintas iš surestų daugybės medžio nuolaužų, blizgiai nulakuotų, kurios atspindėjo saulės šviesos blyksnelius. Taurės viršutinė dalis buvo šiek tiek platesnė, elegantiškai išlenkta į išorę, su švelniu kraštu lyg liežuvėlis, lyg Moka kavinukas.
Aplink taurę buvo išraižyti maži, beveik nematomi užrašai, tarsi senovine kalba, kuriuos galėjo perskaityti tik tie, kurie žinojo jų reikšmę, bet niekas nežinojo. Šie neaiškūs užrašai buvo tarsi laiko žymekliai, primenantys praeities snauduliukus ir apsiblausiusius rytinius prabudimus, tik tiek galima pasakyti. Ją puošė subtilūs, bet įmantrūs raižiniai ir išdegę piešiniai, atvaizduojantys įvairius floros ir faunos motyvus, kurie atrodė gyvi ir besikeičiantys, priklausomai nuo to, kaip į juos krisdavo šviesa su akimi, kurias sutraukus, kūrė įspūdingą, nors vos nusisekusį šviesos spektaklį, iš lėto pasakojantį įtraukią Laukimo ir Laiko Orumo istoriją, pravirais langeliais, lyg išsidauginusi prasižiojusios Sraigės burnytė, vedančiais link kitokio pasaulio stovio.*
———
(…)
Ir taip, po daug laiko, Sraigė ir jos taurė, jau juokėsi kartu, laukdamos naujų gyvenimo atnašavimų, nes žinojo, kad kiekviena diena, kiekviena akimirka visada yra uždelsta dovana vienas kitam.
,,Aš jų Sėjomaina, bet kaip jie veikia, kas jų vaikystė, tuo labiau
klausimas kaip pasveikinti mūsų triumfą prieš pablogėjusias formas
ir t.t… jiems nė truputėlio nerūpi!”— šypsantis tą kartą man prasitarė taurė.
*Sraigės taurės rekonstrukcija iš Prisiminimo namelių