KARŠČIUOJANTYS KŪNAI
Valentinas Klimašauskas
Skirtingos ekologijos temos plėtotės šių metų Projektų zoną transformavo į atvirą ir žiūrovus įtraukiančią “miesto mieste” metaekosistemą. Šiandieną ekologijos terminas gali būti interpetuojamas itin plačiai bei kartu yra gan problematiškas – persipynęs su (bio)politika, ekonomika, galios dalybomis, informacinėmis ar kitokiomis cirkuliacinėmis sistemomis. Karo Ukrainos kontekste tapo akivaizdu, kad ekologija nėra vien įsivaizduojamo tvarumo rėžimo palaikymas, bet ir yra susijusi su kovomis prieš atvirai ar maskuojančiai į represyvias ar fiktyvias regresuojančias praeitis linkusias galias bei ideologijas. Todėl karuose ir klimato kaitos liepsnose skęstančio pasaulio fone “Karščiuojantys kūnai” pasakos apie žmogiškuosius, gyvūnų, planetinius, performatyvius, informacinių sistemų ir kitokius kūnus.
Atitinkamai, šiemet ypatingas dėmesys skiriamas istoriniams menininkams, kurie autentiškai įtraukė ekologiją į savo kūrybą. Pavyzdžiui, neseniai mirusi Queer feministė Natalia LL (1937-2022, Lenkija) queer erotinių darbų serijose patriarchališkumą siejo su vartotojiškumu. Jas pristatantis Krokuvos MOCAK muziejus savo prisisistymą tęsia feministiniu Valentina Miorandi “Malonumų akimirkos” (Italija) video kūriniu-manifestu. Šiuolaikinio meno centro zonoje rasime naują šiuo metu Lietuvą Venecijoje meno bienalėje atstovaujančio Roberto Narkaus scenos instaliaciją “Sužeistas vėjas”. Lewben Art Foundation pristato spekuliatyvią grupinę parodą iš aštuonkojo perspektyvos “Ar aštuonkojai sapnuoja žmones?”. Projekte “Studijos” Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūros studentai atskleidžia savo praktinių tyrimų dalis. Jono Meko vizualių menų centras rodo į 12 mėnesių ir obeliskų padalintą Jono Meko dienoraštį “365 dienos”, kuris veikia ir kaip tam tikras priminimas apie metų bei pasaulio cikliškumą vis labiau ir labiau išbalansuotame pasaulyje.
Individualiose menininkų projektų prezentacijose Danas Aleksa instaliavo milžiniško dydžio “Sietyną”, kuriam šukes rinko iš apleisto pastato Vilniuje, tarsi primindamas, kad miestai į mus žvelgia išdaužytų langų angomis. Sietynas įkūnija miestą kaip uždarą ratą, brutalų kultūrinį ciklą, kuriame tai, kas kuriama, statoma, nuolat jungiasi su tuo, kas nyksta ar yra griaunama. Oleksiy Radinski (Ukraina) video “Cirkuliacija” – į dešimt minučių suspausta trijų metų Kyivo judanti panorama. Madeleine Andersson (Švedija) video projekcija – tarsi gręžinys į petro- arba naftos ekologiją ir su ja susijusią vartojimo kritiką. Anna K.E. (Sakartvelas) ir Florian Meisenberg (Vokietija) kūrinys yra dialoginis bendradarbiavimo komentaras apie pusiau atviras informacines sistemas ir jų distribuciją. O grakščių formų ir korėtą, metafizinės harmonijos siekiančią Marijos Žiemytės (Lietuva) instaliaciją turėtumėte atrasti pagal medaus korio kvapą.