Organisms dipping

Savastis pereinantis į transcendentinį nerimą, atskiriantį mus nuo išorinio pasaulio, virsta atodūsių skausmais. Beprasmėj, belaikėj, beorėj erdvėje plėšiami paskutiniai laisvės gurkšniai sustingsta ateityje, žymėdami abstrahavimo baigtį. Pažinimo medis apkarsta visiems, keisdamas kūrybines ištakas kriminalinio peizažo syvais.
Pradžioje, tyrinėdama sąmonę, jausmus siekiau išreikšti jausenų dinamika: ramybę, meditaciją, lengvumą, o kartais – juntamą įtampą ir baimę. Nepaisant nepatogios estetikos, žiūrovo žvilgsnį bandžiau įtraukti į besikartojantį pratimą transformuojantį jo santykius su aplinka, laiku ir savimi. Tai fenomenologinė meditacija, vedama A. Mickūno, M. Merleau-Ponty, R. Musil minčių, išlaisvinanti ir kreipti autentiško mąstymo linkme bei skirtingomis medijomis perduodama meninė praktika.
Dusinanti šiandienybės levitacija išnardino pasodindama į pirmapradę gimties terpę, vidinės emocinės būsenos strigtį, metaforiniu iškvėpimu kviečiant performanso žiūrovus autorefleksiškai eksperimentuoti nekvėpos potyriais.
Dokumentuodama performansą ir kvėpavimo pratimus fiksuoju ir išskleidžiu savo tyrinėjimus: fenomenologinė redukcija, pojūčių netolygumai, atsiveriančios skirtybės tarp plūduriavimo, panirimo būsenos vandenyje ir kvėpavimo užlaikymo erdvėje, kurie išryškina kūrybiniam procesui svarbius ypatumus. Vanduo leidžia pajusti kūno taktiliškumą, patiriamas kvėpavimo bei pasąmonės srautas – amžinas kūrybos šaltinis. Šis vidinis meninis tyrimas mane, kaip kūrėją įgalina išeiti iš beorės būsenos, kūnu medituojant santykį su aplinka, o žiūrovą savo kūną suvokti kaip esinį, kuriantį situacijas ir patyrimus.
Perfrazavus lakonišką „veidrodžio stadiją“ į „plūduriavimo stadiją“ – tyrinėju individualias jusliškumo būsenas, autentiškas savo kūno patirtis. Kelios minutės ir jau akistatoje su savo kūnu, vidiniu garsynu, emocijų trajektorijose. Kuo giliau „neriu“, tuo giliau į save leidžiuosi, keliaudama už savo galimybių ribos, kur galiausiai pajuntu tikrąją savastį.